Interviu su psichologe Jurgita Vainauskiene: „Laimė – tai sugebėti džiaugtis esama akimirka“

Jurgita Vainauskienė – jau septynerius metus gilinasi į vaikų ir suaugusiųjų vidinius pasaulius naudodama geštaltinės psichoterapijos bei dailės terapijos metodus. Psichologė papasakojo, kaip elgtis tėvams auginant hiperaktyvius vaikus bei apie dailės terapijos daromą teigiamą įtaką žmogaus dvasiniam pasauliui. Interviu taip pat rasite naudingų patarimų, kaip lengviau adaptuotis darbo vietoje praėjus atostogoms bei kokią literatūrą, skirtą besidomintiems psichologija, siūlo perskaityti nemažą žinių bagažą sukaupusi psichologė Jurgita. Ar įmanoma pesimistą padaryti optimistu? Skaitykite toliau ir netrukus sužinosite. 

Gal pradėkime nuo to, kuo žavi psichologės darbas bei ką duoda ši veikla?

Darbe mane žavi galimybė pažinti žmogaus vidinį pasaulį, stebėti, kaip vyksta pokyčiai, kaip suaugusiems padeda buvimas kartu, sustojimas ties savo emocijomis ir mintimis, jų išsipasakojimas, o vaikams – jausmų išreiškimas žaidžiant, piešiant. Psichologės darbas suteikia man nemažai galimybių: pažinti, kokios įvairios gali būti patirtys, džiaugtis stebint klientų atradimus, pokyčius ir mokytis bei augti kartu. Jaučiu dėkingumą, kad atėję žmonės būna atviri tiek, kiek jie gali tuo metu, ir dalinasi savo vidiniais išgyvenimais. Psichologo darbas taip pat skatina mane nuolat tobulintis mokymuose, seminaruose, asmeninio patyrimo grupėse, kur ne tik įgyju naujų žinių bei įgūdžių, bet ir susipažįstu su įdomiais žmonėmis.

Praktikoje taikote geštaltinės psichoterapijos metodus. Gal galite plačiau papasakoti kuo šie metodai ypatingi?

Esu baigusi geštaltinės psichoterapijos mokymo programos bazinį lygį. Konsultuodama klientus, taikau įgytus įgūdžius. Geštaltinės psichoterapijos metodai didina žmogaus sąmoningumą, padeda suvokti ir įveikti sunkumus, spręsti santykių problemas, atstatyti vidinę harmoniją ir atrasti daugiau savirealizacijos galimybių. Didelis dėmesys skiriamas susitelkimui į dabartinį momentą, santykio su kitu žmogumi ir savo emocijų, minčių bei kūno pojūčių įsisąmoninimui. Tai padeda klientui tarsi iš naujo „apsigyventi“ savo kūne, nes nutolus nuo jo kyla nemažai sunkumų.

Esate viena iš Dailės terapijos studijoje dirbančių psichologų. Kaip dailės terapija padeda išspręsti psichologines problemas?

Žaviuosi, kaip dailės terapija padeda žmogui geriau pažinti save, savo pasąmonę, augti bei tobulėti. Tik įsisąmoninus savo sunkumus atsiranda galimybė pokyčiui, sprendimo paieškai, kurį taipogi kartais pasufleruoja piešinys. Šį metodą dažnai taikau grupiniuose užsiėmimuose. Grupės nariai dalindamiesi jausmais, asociacijomis bei įžvalgomis padeda vieni kitiems labiau įsisąmoninti, ką sako piešinys ar kitas meno kūrinys. Per simbolius ir spalvas atsiskleidžia universalios temos, panašūs išgyvenimai, kuriuos išpiešus, nutapius ar išlipdžius atsiranda galimybė labiau patyrinėti ir paeksperimentuoti. Dailės terapija ypatinga tuo, kad per piešinį ar kitą kūrinį leidžia išreikšti tai, ką žodžiais būtų sunku pasakyti, padeda perdirbti užslopintas emocijas ir mintis.

Kaip žmogui suprasti, kada jam reikia reikia ieškoti psichologo pagalbos ir nebeužtenka draugų ir artimųjų patarimų?

Giminių ir draugų palaikymas – didelis stiprybės šaltinis. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp psichologo konsultacijos ir artimųjų paramos tas, kad pastarieji turi asmeninių nuostatų, įsitikinimų ir ne visada gali būti nešališki bei įsipareigoti saugoti paslaptyje žmogui svarbius dalykus. O psichologo „šventa pareiga“ yra laikytis konfidencialumo principo. Psichologas – tarsi neutralus kliento istorijos stebėtojas ir bendražygis asmenybės augimo kelyje, turintis specialių žinių bei įgūdžių, kurie padeda suprasti, kokios pagalbos reikia. Džiaugiuosi, kad su laiku mažėja klaidingų mitų apie psichologinę pagalbą, žmonės nebesigėdija, drąsiau kreipiasi į psichologą ir nebepainioja su psichiatru. Daugelis suvokia, kad ieškoti pagalbos – tai ne silpnumo, o drąsos ir ryžto keisti savo gyvenimą požymis. Tad jei apnikusios nemalonios emocijos pavyzdžiui, nerimas, baimė, pyktis, trukdo atlikti kasdienę veiklą (dirbti, mokytis, bendrauti) ir artimųjų paramos nebeužtenka, tai pats laikas pasikonsultuoti su psichologu, o ypač jei dar kyla minčių pakenkti sau ar kitiems.

Ar psichologas gali padėti greičiau išgydyti skausmą po nelaimingos meilės ar skyrybų?

Skausmingos patirtys gyja pamažu, kai psichologas būna kartu su klientu jo skausme ir taip mokina jį patį išbūti su nemaloniais išgyvenimais. Taip pat padeda labiau suprasti, apie ką tas skausmas. Taip klientas psichologo padedamas išgyvena netektį( skyrybos – tai draugo ar sutuoktinio netektis). Gan dažnai tenka susidurti ir su tuo, kad kai vyksta skyrybos, šeimoje jau būna vaikų ir tėvus neramina šio įvykio įtaka jiems. Tokiu atveju su psichologu galima ieškoti būdų, kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas.

Šiais laikais vis dažniau šeimose pasitaiko hiperaktyvių vaikų. Tėvai kartais nesusitvarko su savo kantrybe. Kaip elgtis tėvams auginant hiperaktyvų vaiką?

Iš tiesų vis dažniau tenka susidurti, kad vaikai yra itin judrūs, nedėmesingi arba jiems jau diagnozuotas hiperaktyvumas. Žinoma, toks vaiko elgesys iš tėvų reikalauja didžiulės kantrybės. Kartais jos jau nebeužtenka, nes dažnai jie jaučiasi įsitempę, pavargę ir bejėgiai. Taigi, pirmiausia svarbu tėvams rasti laiko pasirūpinti savimi. Taip pat svarbu, kad aplinka būtų pritaikyta taip, jog vaikas galėtų saugiai judėti ir būtų išvengta traumų bei išsaugoti vertingi daiktai. Kad ir kaip kartais būtų sunku, svarbu nuolat kurti artimą ryšį su vaiku, kalbėtis apie jo jausmus( ypač apie pyktį), nustatyti elgesio ribas: kaip galima elgtis ir kaip – ne, siūlyti alternatyvias veiklas energijai išlieti. Hiperaktyviems vaikams dažnai sunku susikaupti, tad tenka ieškoti kūrybiškų būdų, kaip nukreipti vaiko dėmesį tinkama linkme. Dažnai padeda ir tiesiog kreipimąsis į vaiką vardu, kai kalbama su juo, ar rankos uždėjimas ant peties tokiu būdu vaikui suteikiant jam taip reikiamo dėmesio. Hiperaktyviems vaikams taip pat neretai kyla sunkumų kontroliuojant ne tik savo emocijas, bet ir kūną, tad svarbu ugdyti savireguliaciją.

Vasara – atostogų metas. Tačiau po smagių atostogų ne vienam sunku grįžti į darbo vietą. Kaip kovoti su bloga nuotaika ir pamažu įsilieti į darbinę aplinką?

Po atostogų daugeliui tenka tarsi iš naujo adaptuotis darbovietėje. Kad tai padaryti būtų lengviau, verta atsiminti, kad atsipalaiduoti galima ne tik atostogų metu, bet darbiniu periodu kasdien atrandant laiko maloniai, raminančiai veiklai, pavyzdžiui, knygos skaitymui, meditacijai ir panašiai. Atostogų laiką taip pat subjektyviai galima pratęsti su bendradarbiais aptariant patirtus įspūdžius, įteikiant lauktuves iš kelionių.

Kaip manote, ar įmanoma pesimistą padaryti optimistu?

Manau, kad netikslinga, o dažnai ir neįmanoma, žmogų pakeisti tokiu, koks jis nėra. Iš tiesų, panašių lūkesčių iš klientų dažnai galima išgirsti psichologo kabinete: vaiką „padaryti“ paklusnesniu, sutuoktinį – geresniu ir panašiai. Tačiau teigiamas pokytis įvyksta tik tuomet, jei to nori pats žmogus. Ką mes galime padaryti dėl kito – tai įžvelgti ir akcentuoti jame stipriąsias puses, kurių turi kiekvienas. Neaštrinti silpnųjų, kas dažniausiai nutinka kritikuojant kitą žmogų ir akcentuojant tik tai, kas negerai, ir priimti bei išklausyti nemalonius artimo žmogaus jausmus. Tikėtina, kad išsikalbėjęs, pasijautęs suprastas, o dar ir padrąsintas liūdnas, negatyviai nusiteikęs žmogus pralinksmės.

Domėtis psichologija tampa labai populiaru ir yra išleidžiama vis daugiau populiariosios psichologijos knygų. Kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti norintiems giliau pažinti psichologiją?

Psichologija – labai plati sritis. Kiekvienai temai galima parekomenduoti vis kitą knygą. Psichologija, kaip mokslas, atskleidžiama vadovėliuose psichologijos studentams. Vienas populiariausių turbūt – D.G. Myers „Psichologija“. Žinau tokių besidominčių psichologija moksleivių, kurie taip pat mėgsta juos paskaitinėti. Studentai dažnai būsimą psichologo darbą įsivaizduoja kaip psichoterapeuto. Tokia darbo specifika vaizdžiai atskleidžiama I. Yalom psichoterapinėse novelėse ir romanuose. Psichologo darbas Lietuvoje turi savų ypatumų, kuriuos geriau suprasti gali padėti lietuvių autorės G. Petronienės knygos, pavyzdžiui, „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“. Besidomintiems vaikų psichologija rekomenduočiau E. Mazlish ir A. Faber knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“, vyrų ir moterų santykiais – J. Gray „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, moters dvasiniu pasauliu – C. P. Estes “Bėgančios su vilkais”. Yra daug puikių knygų psichologijos srityje, šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Kokias knygas renkatės ramiam poilsiui gamtoje ar prie ežero vasarą?

Šią vasarą didžiausią įspūdį paliko Richardo Bacho apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ ir „Iliuzijos“, kurios kupinos gyvenimiškos išminties ir skatina į įprastus reiškinius pažiūrėti kitaip.

Kas Jums yra laimė?

Man laimė – tai sugebėti džiaugtis esama akimirka (šypsosi)

Įvertinkite šį įrašą:

Vidutinis įvertinimas 0 / 5. Vertintojų: 0

Kol kas įvertinimų nėra.