Naviko polipeptido specifinis antigenas iš tikrųjų yra ne procedūra, o naviko ląstelių gaminamas antigeninių savybių turintis baltymas, t.y. jis iššaukia imuninę reakciją. Tokie antigenai yra svarbūs žymenys, padedantys diagnozuoti vėžį, taip pat pagal jų kiekį nustatyti, kiek piktybinių ląstelių yra žmogaus organizme. Dar bandoma išrasti būdą, kaip juos panaudoti antivėžinei terapijai (nunešti chemoterapinius vaistus tiesiai į vėžio ląsteles).
Naviko specifiniu antigenu gali būti bet kuris auglio ląstelių gaminamas baltymas, turintis neįprastą struktūrą, susidariusią dėl mutacijos tam tikrame gene. Tie genai būna arba protoonkogenai, arba auglio slopintojai – jei jie mutuoja, tada ir išsivysto vėžys. Tai gali būti ir genai, nesusiję su auglio formavimusi, bet gausiai auglio gaminami, todėl jie irgi iššaukia imuninį atsaką. Kita rūšis – onkofetaliniai antigenai, kurie paprastai gaminasi ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje, bet ne pas suaugusį žmogų. Pavyzdžiai – alfafetoproteinas ir karcinoembrioninis antigenas. Mutavę baltymai taip pat gaminasi ląstelėse, užkrėstose onkovirusais, pvz., Epšteino-Baro arba žmogaus papilomos virusu. Tokios ląstelės turi viruso DNR, kuri yra transkribuojama ir gaminasi viruso baltymas, iššaukiantis imuninį atsaką.
Antigenas paprastai būna ląstelės paviršiuje, prijungtas prie I klasės audinių suderinamumo komplekso molekulių. Tokioje formoje juos atpažįsta ir sunaikina T limfocitai (T ląstelės). Kadangi vėžiniai augliai antigenų gamina gana daug, jie dažnai patenka ir į kraują. Dėl to jie gali būti naudojami kaip auglio žymenys – juos nesunku nustatyti iš kraujo tyrimų. Sveiko žmogaus kraujyje irgi būna tų vėžio žymenų, bet susirgus vėžiu, jų labai padaugėja. Skirtingoms auglio rūšims būna skirtingi antigenai, pvz., alfafetoproteinas randamas kepenų ir sėklidžių vėžio atveju, karcinoembrioninis antigenas – žarnyno, CA-125 – kiaušidžių, MUC-1 – krūties vėžio atvejais.
Dar vienas dalykas, kam gali praversti vėžio specifiniai antigenai – tai skiepai nuo vėžio. Kai kurias vėžio rūšis, ypač gimdos kaklelio ir kepenų, sukelia virusai, todėl jų galima išvengti tradiciniais skiepais nuo tų virusų. Dabar dar bandoma išrasti skiepus, kuriais būtų galima išgydyti jau esamą vėžį. Manoma, kad tų vėžio ląstelių organizme atsiranda nuolat, bet sveika imuninė sistema juos kaipmat sunaikina, o kai imunitetas nusilpsta, tada atsiranda ir piktybiniai augliai. Vienas būdas sukurti tokią vakciną – tai išskirti iš vėžinių ląstelių baltymus ir paskiepyti nuo jų pacientus, kad jų imuninė sistema pradėtų atpažinti vėžio ląsteles. Pvz., jau sukurta tokia vakcina nuo prostatos vėžio – tyrimai parodė, kad juo paskiepyti pacientai išgyvena ilgiau. Kitas būdas – sukelti vietinį imuninį atsaką, naudojant onkolitinius virusus. Vienas toks vaistas sukurtas herpes viruso pagrindu – tas virusas buvo taip modifikuotas, kad daugintųsi tik auglio ląstelėse ir išskirtų imunitetą stimuliuojantį baltymą GM-CSF. Tai iššaukia imuninį atsaką prieš naviko antigenus.
Bet dauguma tokių vakcinų nuo vėžio taiko tik į tam tikras vėžio rūšis. Kol kas nėra sukurta bendrų skiepų nuo vėžio (ypač prevencinių). Nedaug tokių vakcinų jau yra patvirtintos, dauguma dar tik bandomos.
Lietuvoj tokia vėžio terapija berods dar netaikoma, bet navikų specifinių antigenų tyrimai daromi diagnozuoti vėžiui arba sekti vėžio gydymo eigai. Taip galima tirti dėl, pvz., prostatos, krūties, kiaušidžių, kepenų, sėklidžių, kasos, skrandžio, skydliaukės vėžio.
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.