Iš vienos pusės visuomenei geriau izoliuoti jai nepalankų, nepaklusnų ar tiesiog kitokį žmogų, kad jis neburtų aplinkinių į savo grupę (bendraminčių), neeitų prieš valdžią ir pan., bet iš kitos pusės taip elgiantis yra pažeidžiamas žmogaus individualumas, visavertiškumas, bei savo nuomonės turėjimo laisvė. Tai atsakant į Jūsų klausimą, drįsčiau teigti, kad psichiatrija – tai medicina, bet paremta „aukštesniųjų ryšių politika“ jei to reikalauja situacija, bet, aišku, kai kuriose situacijose būna ir atvirkščiai. Savo nuomonę paremsiu tuo, kad kai kuriais atvejais žmonės, kuriuos nugabeno į psichiatrines ligonines gydymuisi, grįžta tiesiog „daržovėmis“, o kai kuriais atvejais juos gerai pagydo nuo psichinių negalių.
Viskas priklauso nuo vietos, situacijos ir konteksto. Kadangi gyvename visiško savanaudiškumo ir pelno gavimo laikotarpiu, kai žmogiškumas yra nukeliamas į paskutines prioritetų lentelės skiltis, ši medicinos sritis dažnai gali būti panaudojama ne pagal paskirtį. Kadangi dabar be paciento sutikimo, priverstinai gydyti jo negalime, vadinasi teoriškai mes prarandame visuomenės narius, kurie potencialiai gali būti pilnaverčiais, juos išgydžius, bet pažvelgus į tokią situaciją iš kitos pusės, galime klausti: „Ar visada nustatoma diagnozė yra tikra ir visuomet tikslingas gydymas?“.
Atrodo, kad gavus psichiatrinę negalią turinčio žmogaus diagnozę, šiam žmogui prisiuvama etiketė „nebaudžiamas“ visam likusiam gyvenimo laikotarpiui, bet ar neslypi tame geroji dalis apgaulės, niekada niekas visiškai tiksliai neatsakys. Kol kas šį klausimą palaikyčiau labiau retoriniu, nes atsakymų įvairovė ir pasiteisinimų įvairovė yra begalinė… Kol tikri ar netikri nusikėlteliai ar niekuo neprasikaltę žmonės turės gan prieinamą ir dygliuotais krūmais neapaugusį kelią prie „psichiatrinės negalios“ diagnozės, tol mes turėsime įvairialypius šio klausimo atsakymus.
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.