Velykos – tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų šventė, kuris įvyko trečia dieną po jo nukryžiavimo. Prieš Velykas eina Gavėnios laikotarpis, kada būna pasninkaujama, atgailaujama ir meldžiamasi. Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, o joje būna Velykų Tridienis, prasidedantis Didžiuoju ketvirtadieniu, kai minima Paskutinė vakarienė, Didysis penktadienis, kai minimas Kristaus nukryžiavimas, ir Didysis šeštadienis – prisikėlimo laukimas. Lietuvoje Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkomi namai, sodai, išnešami iš namų visi nereikalingi daiktai. Didysis penktadienis būdavo atgailos metas, pati liūdniausia metų diena, nes tai Kristaus mirties ir palaidojimo diena. Tada jau būdavo mažiau dirbama ir laikomasi griežčiausio pasninko, o bažnyčioje būdavo tą dieną toks ritualas – Judošiaus išvarymas. Žmonės atsinešdavo į bažnyčią lazdas, dažnai gražiai išdrožinėtas, ir mišių pabaigoje varydavo lauk įsivaizduojamą Judošių. O Didįjį šeštadienį iš bažnyčios būdavo atsinešama ugnies, kartais ir šventinto vandens, kuriuo būdavo pašventinami namai ir visi namiškiai, gaminami velykiniai valgiai, dažomi kiaušiniai.
Velykų data yra nepastovi – jos yra švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pilnaties ir pavasario lygiadienio. Tokią datą įtvirtino Pirmasis Nikėjos susirinkimas 325 metais. Pavasario lygiadieniu laikoma kovo 21 diena (nors dažniausiai jis išpuola kovo 20-tą), ir ta „pilnaties“ sąvoka nebūtinai būna astronomiškai teisinga. Todėl ankstyviausios Velykos gali būti kovo 22, o vėlyviausios – balandžio 25. Tik pravoslavai ir kiti Rytų krikščionys Velykų šventes apskaičiuoja pagal Julijaus, o ne Grigalijaus kalendorių, kur kovo 21 attitinka Grigalijaus kalendoriaus balandžio 3-čią, todėl jų Velykos būna švenčiamos nuo balandžio 4 iki gegužės 8.
Krikščionių Velykos yra susijusios su žydų Pascha – kai kuriose kalbose jos taip ir vadinasi, arba labai panašiai. Velykų papročiai krikščionių pasaulyje yra skirtingi, bet įprastas dalykas visur būdavo kiaušinių dažymas, kurį daugelyje šalių jau išstūmė šokoladiniai kiaušiniai. Pagonybės laikais Lietuvoje tai būdavo didžioji pavasario šventė, vėliau priderinta prie krikščionių Velykų. Lietuviškas pavadinimas „Velykos“ yra kilęs iš žodžio „vėlės“, nes seniau tą dieną buvo įprasta lankyti mirusiųjų kapus, nunešti ten maisto ir velykinių kiaušinių. Buvo manoma, kad atėjus pavasariui, iš kapų išlenda ir vėlės, o pirmasis griaustinis vėl priverčia jas sugrįžti po žeme. Tradiciškai nuo Didžiojo šeštadienio vakaro iki Velykų ryto būdavo laikomos Velyknakčio mišios. Daugelyje Lietuvos vietų buvo tos nakties tradicija bažnyčioje pasirodyti persirengėliams – velniams, vaiduokliams, žydams, kurie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius žmones ir žadinti užmigusius. O sekmadienio rytą aplink bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija. Parėjusieji iš bažnyčios namo pasveikindavo namiškius su šventėmis ir visi sėsdavo prie Velykų stalo. Pirmą dieną tai būdavo šeimos šventė, į svečius nevaikščiodavo, o antrą dieną jau prasidėdavo kitų žmonių lankymai ir didžiausios linksmybės.
Asta yra šio puslapio administratorė. Atsakymai į klausimus yra paremti ekspertinėmis žiniomis ar internete prieinama informacija.