Interviu su Lina Liutviniene: „Sunkiausia šeimai pasakyti, kad vaikui nėra viskas gerai“.

Šiandien pristatome interviu su ypatinga moterimi, specialiaja pedagoge, logopede, keturių vaikų mama, VŠĮ “Ankstyvosios intervencijos centro” steigėja – Lina Liutviniene. Sužinosime, kaip pavyksta suderinti darbą ir šeimą, ar reikia mūsų vaikams draudimų, ką tėvai būtinai turi sakyti savo vaikams bei kaip padėti šeimoms, išgirdusioms neigiamą diagnozę apie vaiko raidą. Visa tai ir dar daugiau – šiame interviu!


Kaip nusprendėte pasirinkti logopedo bei specialiojo pedagogo specialybę, kuo jos ypatingos?

Nežinau, ar aš pasirinkau specialybę, ar ji mane. Tiesiog važiuojant traukinyje susipažinau su mergina, kuri studijavo šią specialybę ir man, abiturientei, dalykai, kuriuos ji kalbėjo pasirodė labai įdomūs. Taigi pasirinkau įdomias sau studijas ir nesigailėjau.


Ką daro specialusis pedagogas?

Specialusis pedagogas padeda vaikams ugdytis, remdamasis vaiko stipriosiomis savybėmis, sugebėjimais. Specialiojo pedagogo uždavinys – nustatyti vaiko ugdymosi stilių ir išmokyti jį mokytis.


Ar buvo patenkinti Jūsų lūkesčiai pradėjus dirbti šį darbą ir kokie jie buvo?

Dirbau įvairiose ugdymo įstaigose: darželyje, mokyklose, Pedagoginėje Psichologinėje tarnyboje, Vaiko ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje. Kiekvienoje įstaigoje darbo pobūdis skyrėsi. Įgijau įvairių patirčių, kurios man šiandien padeda.


Kokių savybių reikia turėti žmogui, norint tapti geru logopedu bei spec. pedagogu?

Nuoširdumo, nes vaikai jaučia, koks mūsų santykis su juo. Intuicijos, nes ne viskas yra paremta teorija, ne viskas tinka kiekvienam vaikui, skiriasi šeimų situacijos ir kiekvienas vaikas skirtingas. Kūrybiškumo, nes reikia kūrybiškai ieškoti kelio prie kiekvieno vaiko. Ir jautrumo, nes nėra svetimų vaikų. Mes, specialistai, kartais pasidarom nebejautrūs, kai tai neliečia mūsų vaiko. Kiekvienai mamai jos vaikas ypatingas. Ir daug svarbiau, mano nuomone, pastebėti vaiko individualumą ir išskirtinumą, negu parašyti diagnozę. Jei vaikas turi sunkumų, juos įveikti būna lengviau su ramia mama, o kartu ir besidžiaugiančiu vaiku. Mes, specialistai, turėtume būti draugai ir pagalbininkai, o ne griežti mokytojai ir moralizuotojai.


Kas paskatino įkurti VŠĮ „Ankstyvosios intervencijos centrą“ ir kokia Jūsų veiklos misija?

Sistema! Mūsų švietimo ir mokslo sistemoje, sveikatos sistemoje nuo aukščiausių iki žemiausių lygių orientuojamasi ne į vaiką ir šeimą, o į procesus. Svarbiausia tampa diagnozuoti, suskaičiuoti, pritaikyti popieriuose ir pan. Realiai daugiau darbo skiriama popieriams ir statistikai. Dar kartais specialistai tampa “žiniukais“, o ne paslaugos šeimai teikėjais . Realios pagalbos šeimai, kai jai labiausiai reikia, nepakanka. Man kaip mamai ir mamai, matančiai kitas mamas, tapo aišku, kad svarbiau ne diagnozuoti, o padėti šeimai surasti būdus, ką daryti toliau. Ne pasmerkti ar mokyti, o suprasti ir palaikyti. Orientuotis ne tik į vaiko ugdymą, o įgalinti šeimą spręsti vaiko ugdymosi sunkumus, nes šeima daro stipriausią įtaką vaikui.


Kuo Jūs skiriatės nuo paprastos poliklinikos?

Labai skiriamės. Aplinka ir požiūriu. Išklausome šeimos poreikius ir suteikiame kompleksinę pagalbą vietoje. Paslaugos neribojamos. Vaikas gauna konkrečiai tokias, kokias reikia ir kiek reikia. Mūsų informacija konfidenciali, nerašom garsių diagnozių ar kodų. Viena mama pasakė, kad gera taip betarpiškai ir šiltai bendrauti su specialistais, o ne tik atvedus ištestuoti vaiką, kai sudeda varneles ir pasako diagnozę. Būna, kad paskambina mama iš kito Lietuvos galo ir po jau nustatytos diagnozės, pusę valandos praverkia į ragelį. Stengiamės išklausyti, nuraminti, nukreipti pagalbos ar duoti patarimų, kol gaus tinkamą pagalbą. Priimame ir šeimas, kai vaikams jau atliktas raidos vertinimas ir aptariame rezultatus, nes būna, kad tėvai net nežino, ką vertino ir ką reiškia testo rodikliai. Dar dirbant nustebino atradimas, kad paklausus, ką Jūsų vaikas geriausiai moka, arba kas jam puikiai sekasi, tėvams sunku įvardinti. Ypatingai sunku tada, kai vaikas turi negalią ir tėvai jau įpratę stebėti, tik tai, kas nesiseka ir ko vaikas negeba.

Dar pagal tėvų poreikius organizuojame mokymus tėvams, kartu su specialistais. Vyksta įvairūs terapiniai, grupiniai užsiėmimai vaikams.


Su kokiomis problemomis šeimos kreipiasi į Jus?

Šeimos kreipiasi, kai kūdikiui reikia masažų, mankštų, kai vaikai vėluoja pradėti kalbėti, kai turi sunkumų dėl vaiko elgesio, ar neramu dėl kitų raidos ypatumų. Taip pat dirbame su šeimomis, turinčiomis vaikučius su įvairiomis negaliomis ir raidos sutrikimais: mišriu raidos sutrikimu, autizmu, vaikais turinčiais kochliarinius implantus ir kt.


Pakankamai dažnai girdime, jog mamos turi problemų, tai su miegu, kalba, tai su vaiko hyperaktyvumu ir kt. Kaip suprasti, kada jau tikrai reikėtų ieškoti profesionalo pagalbos ir nebeužtenka draugių patarimų?

Geriau pasikonsultuoti anksčiau, negu pavėluoti. Šiais laikas daug informacijos internete ir spaudoje, daug pataria draugės ir pažįstamos. Būna, kad mamos prisiskaičiusios apie vaikų autizmą jaučia didžiulį nerimą, ar to neturi jos vaikas. Specialistas, matydamas vaiką ir įvertinęs šeimos situaciją, gali patarti ir nukreipti tikslingai korekcijai. Kartais su tėvais aptari vaiko raidos ypatumus ir to užtenka. Tėveliai klausia ir kreipiasi ir el.paštu, ir telefonu. Kiek įmanoma, atsakome į iškilusius klausimus.


Kokia metodika remiatės įvertinant vaiko raidą? Kokie specialistai padeda tai nustatyti?

Kūdikius iki 1 metų vertiname Miuncheno skale. Vaikus vėlesniame amžiuje Disc metodika. Jei reikia, atliekame autizmo nustatymo vertinimą Cars.

Vertinimus atlieka sertifikuoti specialistai, medicinos psichologai. Vaiko raidą taip pat įvertina keli specialistai: logoterapeutas, ergoterapeutas, kineziterapeutas, psichologas, jei reikia specialusis pedagogas.


Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka kovoti kiekvieną dieną?

Tai greičiau ne iššūkiai, o vienas didelis nuotykis. Kiekviena diena skirtinga, nes sutinkame kitus žmones, arba tas pats vaikas elgiasi vis kitaip. Kartu su mūsų komanda ir šeimomis atrandame naujų dalykų, naujų galimybių.

Žinoma, būna sunkių dienų. Sunkiausiai šeimai pasakyti, kad vaikui nėra viskas gerai. Tada nešiojies tą sunkumą kelias dienas, išgyveni, vis mąstai, kaip galėjai tai pateikti švelniau. Paskui mokomės kartu su tėvais džiaugtis labai mažais dalykais, smulkučias žingsneliais. Labai geras jausmas, kai matai vaiko pažangą.


Jūs vadovaujate savo įkurtai įstaigai, taip pat pati auginate 4 vaikus. Nuostabu! Ar galite išduoti paslaptį kitoms mamoms, kaip Jums pavyksta visa tai suderinti ir ko galėtumėt joms palinkėti?

Nepavyksta. Vaikams laiko lieka mažiau nei norėčiau. Tačiau mano vaikai savarankiški. Didieji turi savo įdomių veiklų, labai padeda rūpintis mažaisiais. Galiu jais pasitikėti. Tuo ir džiaugiuosi. Mamoms palinkėčiau visada ieškoti vaiko stipriųjų pusių ir jomis didžiuotis. Visur, garsiai ir viešai. Ir nepamiršti to pasakyti savo vaikui.


Ką Jūs galvojate apie tai,kad vaikams nevertėtų sakyti žodžione“?

Vertėtų. Ribos vaikui padeda jaustis saugiai. Ribos padeda suvokti, kada baigiasi „Aš“ ir prasideda „Mes“. Gyvename visuomenėje ir privalome išmokti gerbti jos taisykles. Vaikui kartais priskiriame per daug atsakomybės: pačiam nuspręsti, kada nebeimti krūties, kada atsisakyti čiulptuko, kada išmokti miegoti atskirai, kokį būrelį rinktis ir pan. To vaikas pagal raidą nepajėgus padaryti. Tėvai turi imtis atsakomybės ir rodyti pavyzdį savo vaikui, bei sudrausti ir nukreipti, kai to reikia. Aišku, svarbu neperspausti, per daug draudimų nudrąsina vaiką. Riba siaura. Išbalansuoti ne visada pavyksta.


Pabaigai, koks yra Jūsų gyvenimo moto?

Net nežinau. Neturiu kažkokio vieno moto. Tiesiog žinau, kuo tikiu ir kas mano vertybės. Žinau, kad žmogaus galimybės neribotos. Kad šeima geriausia, ką turiu. Ir kad kiekviena diena ir kiekvienas sutiktas žmogus – vertybė.

Įvertinkite šį įrašą:

Vidutinis įvertinimas 0 / 5. Vertintojų: 0

Kol kas įvertinimų nėra.