Interviu su vaikų psichologe Alma Želvienė: „Reikia didelio noro suprasti vaiką“

  • by

Augindami vaiką tėvai gali susidurti su įvairiomis auklėjimo problemomis, dažniausiai įveikti jas padeda psichologai. Šiandien pristatome interviu su Alma Želviene – vaikų psichologe.

Užsiimate labai įdomia veikla – dirbate vaikų psichologe. Kodėl ir kada nusprendėte studijuoti psichologiją?

Visada buvo įdomu, kokios yra mūsų vienokio ar kitokio elgesio priežastys, kaip spręsti kylančius sunkumus, turbūt tai ir atvedė mane į psichologijos studijas.

Kiekvienas išsikeliame skirtingus lūkesčius būsimai profesijai. Kaip sekėsi Jums?

Kai jau pradėjau dirbti – supratau, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau nieko nežinai. Žmogus labai sudėtingas kūrinys, o vaikams ypač sunku įvardinti, kaip jie jaučiasi ir ieškoti to priežasčių. Reikia ieškoti būdų prakalbinti vaiką ne kalbėjimu, o žaidimu, piešimu, lipdymu ir kitokiomis priemonėmis.

Iš tikrųjų darbas su vaikais gali būti netgi sunkesnis nei su suaugusiais. Kaip manote, kokios savybės reikalingos geram vaikų psichologui?

Sunku pasakyti, kas yra geras vaikų psichologas. Kiekvienam vaikui tai gali būti kitas žmogus. Visgi, labai reikia didelio noro suprasti vaiką, jį pajausti. Reikia didelio entuziazmo ir daug energijos, nes vaikų psichologas nėra žmogus, kuris atsisėda vienas priešais kitą ir vien kalba su klientu, vaikų psichologas turi pats mokėti būti lygus vaikui – žaisti, juoktis, liūdėti, piešti, lipdyti,o po viso to – analizuoti ir galvoti, kaip vaikui padėti. Vaikas turi jausti, kad savo psichologui jis rūpi ir kad psichologas padarys viską, kad padėtų.

Į Jus kreipiasi įvairias vaikų problemas išgyvenantys tėvai. Su kokiomis vaikų problemomis tėvai dažniausiai kreipiasi į Jus?

Vaikų elgesio ir emociniai sunkumai apima labai platų lauką – vaikų menkus gebėjimus spręsti konfliktines situacijas, agresyvumą, baimę, nerimą, netinkamus pykčio išliejimo būdus. Dažnai vaikų sunkumai yra tėvų sunkumų atspindys, todėl labai dažnai konsultuoju ir tėvus, jie turi priimti tam tikrus sprendimus, keistis, keisti vaiko gyvenimo aplinkybes, jei nori padėti vaikui susidoroti su sunkumais.

Psichologo darbas sudėtingas, tai pareikalauja daug energijos. Kokios pagrindinės problemos iškyla dirbant?

Kaip pasisemti energijos, kai kiekvienam vaikui atiduodi jos maksimaliai? Kaip rasti būdų panaikinti vaikų gynybiškumą ir išgirsti, ką jis iš tiesų nori pasakyti? Kodėl jam skauda? Kaip pastiprinti tėvus ir paskatinti juos padėti vaikui? Daug klausimų, daug neapibrėžtumo.

Smėlio terapija viena neseniai atsiradusių terapijų Lietuvoje. Ką veikia vaikai šios terapijos metu?

Aš smėlio terapiją taikau įvairiai ir įvairiose situacijose, kartais vaikai dėlioja figūrėles smėlyje, kartais vaikui patinka tiesiog jausti smėlį ir jį liesdamas vaikas pradeda kalbėti jam svarbius dalykus. Nesu baigusi jokių smėlio terapijos mokymu, pati domiuosi, skaitau apie tai ir bandau pritaikyti tai savo darbe.

Smėlio terapija primena vaiką smėlio dėžėje tik be specialisto kompanijos. Kaip manote, ar patys tėvai, be specialisto pagalbos, galėtų užsiimti dailės, smėlio terapija su savo vaikais?

Nežinau ar tai reiktų vadinti terapija, ar tiesiog noru būti su vaiku ir paliesti tai, kas rūpi jam. Patarimas yra vienas, klausytis, ką sako vaikas ir sekti paskui jį – kalbinti vaiką apie piešiamus veikėjus, jų savybes, baimes, tikslus. Vaikui visada lengviau kalbėti apie kitą nei apie save. Reikėtų išnaudoti pasakas, jas kurti kartu su vaiku. Mokyti vaiką išlieti susikaupusius jausmus nekenkiant sau ir kitiems.

Tikimės, kad tėvai atsižvelgs į Jūsų pasiūlymus ir daugiau laiko praleis su vaikais skatindami jų kūrybiškus polinkius. Ko galėtumėte palinkėti žmonėms, norintiems pasirinkti šią profesiją?

Kantrybės, energijos, entuziazmo ir meilės kiekvienam vaikui.

Dėkojame už pokalbį, bet dar norėtume užduoti paskutinį klausimą pabaigai,  koks Jūsų  gyvenimo moto?

Viskas yra taip, kaip turi būti 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *