Interviu su edukologijos mokslų daktare Austėja Landsbergiene: “Tėvystė yra malonumas”

  • by

Šiandieniniame interviu kalbamės su edukologijos mokslų daktare, (ne) vaikų darželio „Vaikystės sodas“ įkūrėja Austėja Landsbergiene. Ši moteris ne vien tik pasiekus karjeros aukštumų. Ji pati augina keturis vaikus. Ji sutiko su mumis pasidalinti, kaip reikia auklėti XXI a. vaikus, ko reikia, norint tapti Pašaukimo pedagogu ir ką pamiršta tėvai, augindami vaikus. Sužinosime, kokias knygas reikėtų perskaityti, norint suprasti vaiką.

Daugelis šiuolaikinių tėvų susiduria su įvairiomis dvejonėmis: auklėti vaiką griežtai, ar suteikti jam laisvę ir kiek tos laisvės turėtų būti. Kaip manote, kaip reikėtų auklėti šiuolaikinį vaiką, nežlugdant jo asmenybės, bet ir išmokant gerbti save bei kitus?

Taip ir reikia ugdyti: nežlugdant jo asmenybės, bet ir išmokant gerbti save ir kitus. O jeigu rimtai, tai nereikia pulti nuo diktatūros prie anarchijos – vaiką ugdyti reikia demokratiškai: tegul jis žinos ir teises, ir pareigas. Pavyzdžiui, vaikas turi teisę nevalgyti maisto, jei tikrai nenori, tačiau turi pareigą paragauti; arba vaikas turi teisę išsakyti savo nuomonę, tačiau jis turi pareigą nepertraukti žmonių, kai jie kalba(si) ir t.t., ir pan. Matau tėvus, kurie niekada neleidžia vaikui pasisakyti ir matau tokius, kurie leidžia pertraukti net ir labai svarbų pokalbį. Abiem atvejais vaikui yra daroma meškos paslauga.

Vaiko gimimas turbūt yra nuostabiausias dalykas pasaulyje, tačiau turintys vaikų žino ir kitą medalio pusę: kiek tai kainuoja jėgų, atsakomybės, kantrybės, laiko, be to, ir sutuoktinių santykiams tai tikrų tikriausias išbandymas. Koks būtų Jūsų patarimas jaunoms šeimoms, kurios atsiduria ties šia krizine riba?

Manau, kad nemažai tėvų per daug sureikšmina vaiko gimimą. Taip, tai yra vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, bet vis dėlto pasaulyje yra ir kitų nuostabių dalykų: draugai, profesija, pomėgiai ir pan. Net tyrimai rodo, kad vaikams įdomesni tėvai, kuriems įdomu daugiau nei vaikas ar vien tik šeimos reikalai. Kaip ir visame kame, taip ir čia reikia pusiausvyros: vaikas turi jaustis mylimas, tačiau tam, kad nuoširdžiai mylėtumėme kitą, visų pirma turime mylėti save.

Turite keturis vaikus, esate mokslų daktarė, „Vaikystės sodo“ vadovė ir dar užsiimate kitomis veiklomis. Kaip viską suspėjate?

Man reikia mažiau miego nei žmogui reikia įprastai. Be to, aš labai greitai skaitau. Manau, kad vien tai man padeda padaryti daugiau, bet už tai galiu dėkoti tik gerai susidėliojusiems genams (šypsosi). Mano mama nuo pat mažens mane mokė būti disciplinuota. Kita vertus, aš esu ganėtinai spontaniškas ir chaotiškas žmogus. Taigi šis – disciplinos ir chaoso – derinys, manau, sąlygojo, kad esu efektyvi, tačiau nepraradau kūrybiškumo.

O kaip suderinate darbą ir namus?

Esu ne kartą sakiusi, kad netikiu suderinimu: kai esu namuose – kenčia darbas, o kai esu darbe – kenčia namai. Tik tiek, kad aš tikiu, jog, kalbėdama su šeima apie tai, kodėl esu darbe, turėsiu vaikus, kurie užaugs matydami mamą, kuri yra laiminga darydama tai, ką daro. Ir, tikiuosi, jiems geriau yra laiminga, nei sėdinti namuose, tačiau nelaiminga, mama. Aš be galo myliu savo vaikus, tačiau tikiu, kad jie man yra patikėti laikinai, o po to jau keliaus gyventi savo gyvenimo. Aš džiaugsiuosi, jei jie man leis prisiliesti prie jų ateities gyvenimo ir norės, kad aš jame dalyvaučiau. Kita vertus, švietime save matau ir tada, kai vaikai jau bus pakėlę sparnus iš namų. Tai yra tokia didelė dalis manęs, kad be jos aš nebebūčiau savimi.

Ko linkėtumėte savo vaikams, jei jie taip pat norėtų sukurti dideles šeimas, tokias, kaip Jūsų?

Šis klausimas gražiai išplaukia iš prieš tai buvusiojo: savo vaikams linkėčiau turėti aistrą, kuri jiems teiktų laimę. Ir būtų nuostabiausia, jei tai būtų ne tik jų hobiu, bet ir profesija bei pajamų šaltiniu – tada darbas bus malonumas, o juk mes dirbame visą gyvenimą! Įsivaizduojate, koks pasaulis būtų nuostabus, jei visi žmonės dirbdami patirtų malonumą ir ne tik atliktų darbą, bet ir atliktų jį iš širdies?! Norėčiau, kad mano vaikai tai turėtų. Ir dar sveikatos. Žodžiu, noriu, kad jie jaustų pilnatvę. Ir jeigu tai reikš, kad kuris nors visiškai nenorės vaikų – man bus gerai. Lygiai taip pat jei kuris nors sumąstys būti namuose esančiu mama ar tėčiu. Viena, ko siaubiangai nenoriu, tai nuolat aplinką kaltinančių burbeklių ir tinginių. Tad, tikiuosi, su jų tėte tokių piliečių Lietuvai neužauginsime (šypsosi).

Kas paskatino įkurti (ne) darželį vaikams „Vaikystės sodas“?

„Vaikystės Sodą“ paskatino įsteigti tai, kad Lietuvoje trūko ir vis dar trūksta ugdymo įstaigų ir pedagogų, kurie į švietimą žiūrėtų kaip į tai, kas gali užtikrinti, kad Lietuva būtų tarp pažangiausių valstybių. Tokių, kurie be verkšlenimo ir pasiteisinimų atsiraitotų rankoves ir keistų Lietuvą. Ir – noriu pabrėžti – tokių yra, bet per mažai.

Kuo jis skiriasi nuo įprasto, valstybinio darželio?

“Vaikystės Sode” ugdome vaikus kitaip. Visų pirma didžiausią dėmesį skiriame tam, kad čia būtų taikomi XXI amžiaus metodai, o ne atgyvenę, moksliškai paneigti metodai. „Vaikystės Sode“ didelį dėmesį skiriame emocinio intelekto, gamtamoksliniam, matematiniam, technologijų ir raštingumo ugdymui. Mūsų vaikai yra drąsūs, kritiškai mąstantys, nebijantys reikšti savo nuomonės, o ir intelektualai, turintys ne tik daug žinių, bet ir gebantys jas taikyti (kas ir yra svarbiausia!). Be to, turime unikalią pedagogų ruošimo sistemą – kadangi ugdome kitaip, tai ir pedagogai turi būti kitokie. Aš pati nuolat tobulėju, važiuoju į įvairias mokslines konferencijas. Štai, pavyzdžiui, gegužės pradžioje važiuosiu į naujausių smegenų tyrimų konferenciją, kurioje teoretikai ir praktikai aptars, kaip naujausi smegenų tyrimai daro įtaką ugdymo(si) procesus ugdymo įstaigose.

Nuostabu! Kur dar teko lankytis?

Balandžio mėnesį viešėjau Reggio Emilia darželiuose, kurie – įrodyta – itin skatina kritinį mąstymą ir kūrybiškumą.

Minėjote, kad pas Jus dirba kitokie pedagogai.

Tapimo „Vaikystės Sodo“ pedagogu procesas yra ilgas ir nelengvas – trunka mažiausiai vienerius metus. Be to, net ir turėdamas puikų išsilavinimą ar patirtį, žmogus pas mus pradeda nuo pirmojo laiptelio – mes turime įsitikinti, ar jis yra Pašaukimo pedagogas. Ne visiems tai yra patrauklu, bet aš tikiu, kad „Vaikystės Sode“ lieka tik tie, kurie iš tiesų yra verti likti „Vaikystės Sode“, ir tiek.

Ką tėveliai dažnai pamiršta, augindami vaikus?

Tėvai pamiršta, kad tėvystė yra malonumas. Ir kad laikas be proto greit bėga.

Pakalbėkime apie Jūsų laisvalaikį. Kokias knygas ar filmus Jūs rekomeduotumėte jaunoms šeimos?

Vaje, juk tai yra labai subjektyvu! Knygas aš dažniausiai rekomenduoju pagal tai, kas yra tuo metu aktualu. Viena puikiausių knygų, kurias galėčiau rekomenduoti visiems tėvams,-“Kaip kalbėti su vaikais, kad jie girdėtų….”, nes ši knyga yra tėvystės klasika. Filmus mūsų šeima žiūri noriai – mudviem su vyru tai yra vienas smagiausių atsipalaidavimo būdų.

Bet, žinote, vieną dieną labai norisi kokio nors netradicinio filmo, o kitą dieną norisi Holivudinio ir kuo saldesnio! Pavyzdžiui, man labai patiko “The Great Gatsby”, bet tai nėra tas filmas, kurį žiūrėčiau ir žiūrėčiau.

Kokiais pomėgiais užsiimate laisvalaikio metu?

Aš be proto daug skaitau. Nuo tada, kai atidariau „Vaikystės Sodą“, skaitau dar daugiau, nes atradau begalę neskaitytų knygų: apie vadovavimą, apie viešuosius ryšius, apie procesų valdymą – dieve mano, kiek pasaulyje yra geros literatūros! Todėl džiaugiuosi, kad paauglystėje perskaičiau be galo daug grožinės literatūros, o studijuodama filologijos fakultete perskaičiau ir tai, ko dar nebuvau perskaičiusi. Dabar grožinės literatūros skaitau labai mažai. Dažniausiai – nuėjusi į svečius: paimu kokią knygą ir negaliu padėti. Tenka pasiskolinti ir baigti. Teisybę pasakius, nesu labai sociali – man – be vyro ir artimiausių žmonių – smagiausia yra leisti laiką su knyga. Su vyru mėgstame žiūrėti filmus: turime susidarę sąrašus, galime net iki paryčių diskutuoti apie vieną ar kitą įspūdį padariusį filmą.

Dar patinka keliauti. Bet – kadangi nelabai turiu laiko atostogoms – dažniausiai derinu darbą ir atostogas. Pavyzdžiui, būnu dieną ilgiau ten, kur vyksta konferencija, tuomet ir paturistauju. Man tiek visiškai užtenka, kad pailsėčiau ir, grįžusi, vėl kibčiau į darbus.

Jei turėtumėte super galių ir galėtumėte ką nors pakeisti pasaulyje, ką keistumėte ir kodėl?

Kai buvome pradinėse klasėse, mūsų mokyotoja uždavė klausimą, ką padaryčiau, jei turėčiau burtų lazdelę. Dvyliktoje klasėje gavusi atsakymą perskaičiau, kad man nereikia burtų lazdelės, nes viską padarysiu pati. Aš vis dar mąstau taip, kaip ta Austėja pradinėje mokykloje – kad viską padarysiu pati. Na, bet jeigu jau gaučiau į rankas tą lazdelę, tai pailginčiau dieną. Bent jau savo. Kad tikrai tai, ką noriu, įgyvendinčiau. O šiaip, manau, pasaulis – su visais smagumais ir baisumais – yra nuostabi vieta ir labai džiaugiuosi, kad jame atsidūriau!

Jei Jūs būtūmėte istorinis herojus, kokiu būtumėte?

Martinu Liuteriu Kingu. Noriu įkvėpti ir pakeisti pasaulį. Ir – kaip ir jis – turiu svajonę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *